Ar reikia nurašyti fizinių asmenų beviltiškas skolas, kurios perduotos išieškojimui antstoliams, bet neatiduodamos dešimtmečiais, jų grąžinime nėra jokio realaus judėjimo?
Fizinių asmenų beviltiškos skolos turėtų būti kažkaip vertinamos,
atsižvelgiant į kiekvieno atskirą situaciją. Nurašyti skolas galėtų
būti nelengvas sprendimas, tačiau tai gali būti teisinga
priemonė. Natūralu, kad nurašius skolas, gali turėti
formalių neigiamų pasekmių kreditoriai, tačiau kartais tai gali būti vienintelis
būdas užkirsti kelią tolimesnėms nepatvariam skolų kaupimui ir
išsaugoti skolininko orumą bei gyvenimo kokybę. Kreditorius turėdamas beviltiškas skolas, nieko iš to neišlošia.
Situacija tokia, kad beviltiškai prasiskolinę asmenys neina dirbti, nes dirbti jiems neapsimoka. Jei skola sąlyginai nedidelė , nesiekia 20000 eurų, bankrotas neįmanomas, be to ši procedūra sudėtinga, nepatraukli-ja niekas praktiškai nesinaudoja. Rezultate turime šimta tūkstančių nelegaliai dirbančių arba visai nedirbančių LR piliečių, valstybė praranda mokesčius, darbdaviai darbuotojus. Be to tokia situacija didina emigraciją. Be to į socialinį užribį patekę žmonės yra nelojalūs ir priešiški valstybei, nes jų gyvenimas visuomenėje yra sudėtingas.
Problema yra sudėtinga ir reikalaujanti politinės valios, nes reikia pakeisti daugelio asmenų mąstymą ir priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Bet Lietuvai reikia darbo rankų, o ne iliuzijų!